Net pralaimėjus išmokti jausti pergalės skonį ("Verslo žinios")
Šaltinis: "Verslo žinios, 2006 02 23, Mano karjera, Agnė Ranonytė
Adelita Tilvytytė, "Global Logistics Projects" valdybos narė ir UAB "Loginvesta" Autopervežimų skyriaus vadovė, įsitikinusi, kad gyvenime galima visko išmokti: svarbiausia būti atviram naujam pažinimui. O labiausiai mūsų sėkmę lemia susitikimai su žmonėmis.
Vidurinę mokyklą p. Adelita baigė Utenos rajone, Tauragnuose.
"Tuo metu gyvenančiam kaime abiturientui buvo geriausiai pažįstamos trys
profesijos – mokytojas, medikas ir žemės ūkio specialistas. Taip susiklostė,
kad laimėjau respublikinę rusų kalbos olimpiadą ir buvau pakviesta stoti į
Vilniaus pedagoginį universitetą. Per daug nesvarsčiau – kvietimą mokytis
supratau kaip didžiulį įvertinimą. Stojau eksperimento tvarka, laikiau tik
vieną egzaminą", – prisimena p. Tilvytytė.
Pašnekovė pasakoja, kad mokslai sekėsi puikiai: po penkerių metų pagrindinių
studijų įteikto diplomo priede iš 49 egzaminų – 48 dešimtukai ir devintukai.
"Iš tiesų pažymiai gyvenime lemia nedaug. Gerokai svarbiau buvo tai, kad
bendravau su ypatingais žmonėmis: profesoriais, dėstytojais, studentais. Jų
požiūris, žinios, patirtis ugdė ir mane", – įsitikinusi p. Adelita.
Bestudijuojant atsirado galimybė įgyti antrą specialybę. Tad greta slavistikos
studijų p. Adelita mokėsi ir psichologijos.
"Viskas vyko tarsi inertiškai: įstojau į magistrantūrą, po to ketverius metus
studijavau doktorantūroje. Ir tada įvyko pirmasis stabtelėjimas. Doktorantūros
nebaigiau. Kiekvienoms studijoms turi ateiti laikas, žmogus turi joms subręsti
ir turi būti jų vertas", – pasirinkimą nebaigti studijų motyvuoja p. Tilvytytė.
Filologija – lobis
Kokią vertę suteikė filologijos studijos? Ponia Adelita įsitikinusi, kad
kiekvienas žmogus privalo mokytis ne tik svetimos, bet ir savo kalbos.
Lingvistinės žinios, oratoriniai sugebėjimai praverčia kiekvieną dieną.
"Kalbos išmanymas – didelė vertybė. Tas pačias mintis galima nusakyti visiškai
kitaip, atrasti kitų galimybių pratęsti pokalbį, o išskirtinumas tiek gyvenime,
o drauge ir versle visada naudingas", – tikina p. Tilvytytė.
Be to, kalbą gerai įvaldęs žmogus gali daug produktyviau bendrauti, yra įdomus
pašnekovui.
"Mes kartais neklausiame savęs, kodėl mieliau bendraujame su vienais ar kitais
žmonėmis, nors, atrodytų, kalbame apie tuos pačius dalykus – tiesiog kažkur
viduje, ko gero, suvokiame, kad tie žmonės mato ne tik grynas kalbos, kvapo,
skonio spalvas, bet ir jų atspalvius", – svarsto pašnekovė.
Į verslo pasaulį akademinę karjerą pasirinkusi filologė sako pasukusi gana
netikėtai.
"Aštuoneri metai mokykloje suteikė man galimybę turėti tai, ko žmogui reikia.
Apskritai, manau, kad mokytojo profesija yra unikali. Ten gauni tiek dėmesio,
kiek reikia, ir gali pasislėpti už kontrolinio darbo, kai nori vienumos ir
tylos. Aš laiminga, kad perėjau tokį savo gyvenimo etapą. Kodėl netęsiau?
Tiesiog vieną rytą supratau, kad nieko nebegaliu duoti tiems žmonėms. Suvokiau,
kad man vėl reikia mokytis, o toje srityje mokytis nenorėjau“, – pasirinkimą
motyvuoja p. Adelita.
Pašnekovė prisimena, kad vis dažniau sukirbėdavusi mintis kažką keisti
gyvenimą, tobulėti. Šis troškulys ją ir atvijo į asociaciją "Infobalt" dirbti
administratore.
"Šiame darbe puikiai tiko ir akademinio darbo įgūdžiai. Dalyvavau rengiant daug
įdomių projektų Lietuvoje ir užsienyje. Bendravau su visų į asociaciją
susibūrusių informacinių technologijų įmonių darbuotojais ir vadovais. Turėjau
galimybę būti šalia tų žmonių ir daug ko iš jų išmokti", – kalba p. Tilvytytė.
Į prekybą
Šis darbas pašnekovę atvedė į vienos iš informacinių technologijų įmonės
pardavimų skyrių. Jame p. Adelita dirbo 1,5 metų.
"Iš darbo atleido mane ir keletą kolegų. Atleidimo priežastis buvo įmonės
pertvarkymas, bet, manau, kad vadovų netenkino darbo rezultatai. Tai buvo lūžis
ir visiškai kito etapo pradžia", – kad nėra to blogo, kas nesuteiktų naujų
galimybių, įrodinėja p. Tilvytytė.
Naujas darbas moterį susirado tiesiog gatvėje. Išsiuntinėjusi gerą dešimtį
gyvenimo aprašymų įvairioms bendrovėms, p. Adelita sulaukė skambučio iš tų,
kuriems savo CV ji nė nesiuntė.
"Paaiškėjo, kad darbdaviai rado mano gyvenimo aprašymą tinklalapyje
"www.cvonline.lt". Anketą šiame tinklalapyje pildžiau 2001 m., man tai buvo dar
nauja paslauga ir tikrai netikėjau, kad toks darbo paieškos būdas yra
veiksmingas. Tačiau klydau. Ir dabar, rinkdamiesi darbuotojus, dažnai
naudojamės interneto paieškos sistemomis", – nurodo p. Adelita.
Į darbą GLP kompanijoje pašnekovę priėmė po 3 pokalbių. Po 3 mėnesių ji tapo
pardavimų poskyrio vadove, dar po pusmečio ėmė vadovauti visam Autopervežimų
skyriui, o po trejų metų darbo šioje bendrovėje buvo pakviesta ir į įmonės
valdybą.
Paklausta, ar netrukdo filologinis išsilavinimas versle, p. Adelita nė
nesuabejojusi paneigia stereotipą. Pasak jos, verslas yra bendravimas su
žmonėmis: tai visada pokalbis, kai esi vienas prieš kitą. Svarbu, kad žmogus
mokėtų ir jam būtų įdomu bendrauti su kolegomis, partneriais, klientais – taptų
jų draugu ir mokytųsi juos mylėti. Tada priešais esantis žmogus jausis saugus,
žinos, kad juo rūpinamasi. Taigi praverčia ir kalbos išmanymas, ir bet kuris
kitas gebėjimas.
"Dažnai jauni žmonės pirmiausia turi gerokai padirbėti su savimi: jiems būna
nedrąsu paimti telefono ragelį, o juo labiau važiuoti į susitikimus su naujais
žmonėmis, rasti tinkamų žodžių. Filologijos studijos suteikia platesnį požiūrį,
lengviau žmogų prakalbinti, rasti su juo ryšį", – pažymi p. Adelita.
Drąsos ir veržlumo
12 žmonių kolektyvui vadovaujanti moteris kartais užduoda sau klausimą: „Kas ji
– geras žmogus ar geras vadovas?“ Ko gero, tas klausimas dažnai kankina jauną
vadovą.
"Gal ne visi mano skyriaus darbuotojai įvertintų mane kaip gerą vadovę. Tačiau
vadovas ne visada ir privalo būti geras. Dažnai tenka būti labai reikliai, nes
esu atsakinga už įmonės planus, kompanijos darbo sėkmę. Reikia mokėti pasakyti
"ne", kai iš tavęs tikimasi "taip“, net ir pralaimėjus išmokti jausti pergalės
džiaugsmo skonį. Pralaimėjimų būna kasdien ir, jei juos suvoksi kaip nesėkmę,
nieko nepasieksi. Labai svarbu mokytis, net ir tarp paprasčiausių dalykų
įžvelgti naujų galimybių. Versle būtina šypsotis, nes laimingi žmonės yra
mylimi – o meilė yra visa ko variklis",– patirtimi dalijasi p. Adelita.
Pašnekovė tikina, kad dirbti jauname, veržliame kolektyve yra pranašumas, nes
jaunoje įmonėje viskas kuriama, ir kiekvienas naujas klientas, pokytis,
laimėjimas teikia atradimo džiaugsmo.
"Išmokti galima visko, ir mano istorija tai patvirtina. Kai atėjau į šią įmonę,
logistikos visiškai neišmaniau. Gavau stalą, kompiuterį, telefoną. Tačiau
svarbiausia, kad sulaukiau kolegų palaikymo ir pasitikėjimo“, – šypsosi p.
Adelita.
Patys viską duos
Pašnekovė pasakoja gyvenime vadovavusis žymaus rusų rašytojo Michailo Bulgakovo
žodžiais, kuriuos jis įdėjo į romano "Meistras ir Margarita" veikėjo Volando
lūpas: "Niekada nieko neprašykite. <...> ypač iš tų, kurie už jus stipresni.
Patys pasiūlys ir patys viską duos".
"Visada sakau, kad jei vadovas tavęs nepastebėjo, niekas nekaltas. Vadinasi,
žmogus dirbo ne taip arba ne ten, arba tiesiog dirbo vadovaujamas ne to vadovo.
Iš tiesų kiekvienas žmogus gali dirbti ir pasiekti labai daug, tik labai
svarbu, kad gyvenime jis rastų tinkamą vietą", – įsitikinusi p. Tilvytytė.
Jaunam žmogui, kuris renkasi profesiją ar eina į pirmąjį pokalbį dėl darbo, p.
Adelita pataria rinktis ne specialybę ar postą, o žmones.
"Svarbiausia, su kokiais žmonėmis teks dirbti. Lemia įmonė, komanda, o ne
pareigos. Kiekvienam patarčiau pamėginti susipažinti su būsimais kolegomis dar
prieš pradedant dirbti bendrovėje", – sako p. Tilvytytė.
